Ir visgi, ko aš pasimokiau iš visos šios istorijos? Iš visos savo gyvenimo istorijos, nes manau čia įdėta daug mano gyvenimo. Išmokau pasakyti “ne”, laiku sustoti, iš pirmo žvilgsnio bereikšmiuose ženkluose įmatyti prasmes, pasinaudoti keliomis minutėmis, kurias turime, įvertinti tylą, kurios anksčiau taip nevertinau, vis dėl to neperžengti ribos ir atsirinkti dėl kurių svajonių galima daryti viską, o kurios vis dėlto to nevertos, nes galbūt tai tik trumpalaikės užgaidos. Ir dabar aš sakau “ne” pagundai saldesnei už medų, aistrai karštesnei už liepsną, užgaidai stipresnei už mane, aš sakau “ne”. Aš išmokau nesiaukoti dėl to, kas laikina ir branginti tai, kas išliks amžinai, juk tų amžinų dalykų taip ne daug. Meilė tau išmokė mane nepamiršti praeities, o branginti ją, nes tik iš jos mes mokomės, ji išmokė mane, nuoširdžiai palinkėti meilės kitiems ir suvokti, kad dėl meilėje principai nereikalingi. Praradimai mane išmokė vertinti tai, ką turime, o ne tai ką norėtum turėti. Mano paskutinė liepa mane išmokė sustoti prieš “stop” ženklą, jei šį ženklą rodo tau brangūs žmonės. Svarbiausias dalykas, kurį supratau: aš nesu pati svarbiausia ir net sau pačiai tokia negaliu tapti, nes tai - egoizmas. Ir žinai aš nepamenu, kurioje kryžkelėje pasukau į tylą, bet esu pasiruošusi grįžti, eiti dar neužgesusiomis žarijomis ir atrasti tą lemtingą posūkį. Ir nors taip kaip buvo anksčiau, nebus jau niekada aš galiu padaryti viską, kad būtų panašiai. Aš pasiruošusi savo svajones suderinti su tavosiomis. Palinkėk man gero kelio atgal, tam, kad vėl galėčiau eiti į priekį.
Rodyk draugams
Vakar naktį aš sėdėjau lauke, žiūrėjau į dangų, į žibintais nušviestą gatvę, rankoje laikiau smilkstančią cigaretę, o šalia nuo sms vis skambėjo telefonas. Ir tada aš pajutau, kad nebematau kokios spalvos yra dangus, kad nebežinau, kur veda mano gatvė, cigaretės skonis tapo lėkštas ir visai manęs netenkinantis netgi pasišlykštėtinas, o vis naujos žinutės nuo tavęs, jo, jos nuo jūsų visų - vargina. Aš pramerkiau šį rytą akis ir pajutau kokia be proto esu pavargusi, aš miegojau, miegojau dar valandą, dvi, bet nuovargis niekur nedingo, jis tik didėjo vis labiau užguldamas mano širdį. Ir dabar aš jaučiu kokie apsunkę mano pirštai, kaip sunkiai vos vos plaka mano širdis, kaip merkiasi akys, o miegas nebe padeda, galvoje kažkokia betvarkė. O sieloje vienatvė, kurią bando užpildyti atsitiktiniai ne pažįstamieji. AŠ PAVARGAU. Aš pavargau nuo savo ambicijų ir norų, aš pavargau nuo meilės jam, pavargau nuo priklausomybės tau, pavargau nuo vienatvės. Aš palauksiu, palauksiu dar tris dienas. O tada nepabijosiu spjauti ant visko, ant tų kuriems manęs reikėjo, ir ant tų kurių norėjau aš, ant tos kuri buvo vienintelė draugė, ant to kuris taip nori sugrįžti. Šalia pasiliksiu tik savo dieną, ir mes vėl būsim kartu prieš visą pasaulį kaip per amžius para. Grįšime į pasaulį, kurį suprantame ir visada suprasime. Iš anksto atsiprašau tų, kurie tam pasauliu nepriklauso. O jų bus daug, tų, kurie liks mano praeityję, nes su savimi aš pasiimu tik ją, savo “dieną”, man daugiau nereikia nieko…
nejau tu tikrai patikėjai, kad man tavęs reikės visalaik? Nejau tikėjaisi, kad grįšiu pas tave ir liksiu amžinai? O gal manei, kad pasiimsiu tave su savimi? Gal juokauji, ar jau pamiršai aš ta, kuriai galima viskas ir dabar aš išeisiu, idomiausioje vietoje, kad visada palikčiau klaustuką: o kas būtų buvę jeigu… Ne, mielasis tu niekada to nesužinosi…
Rodyk draugams
Bet aš žinau tu būsi šalia kai aš pravirksiu dėl jo, tu guosi mane, gal neilgai tu tenkinsies šešėlio vaidmeniu, bet dabar tu šalia ir man lengviau. Nesvarbu, kad mes šiek tiek vienas kito bijome, nesvarbu, kad po truputi viskas kas mus sieja tampa tik kažkada seniai susikirtę keliai. Ir tu būsi šalia, gal net tada kai man tavęs nebereikės. Nes aš greitai nebeverksiu dėl nieko, aš greitai savo liūdesio nebeskandinsiu niekur, nei alkoholyje nei cigaretėje nei vyrų glėbyje. Ir man tada tavęs nebereikės, bet aš žinau, neprivalėsiu tau nieko sakyti, tu pats suprasi ir laiku pasitrauksi o gal…gal liksi, lauksi dienos kai aš vėl suklupsiu ir tada šalia, kai aš liksiu viena, dar būsi tu. Bet žinai mielasis, netokia aš jau gera, kad tiek manęs lauktum, aš net nežinau ką galėčiau tau duoti, aš net nežinau ko tu norėtum, o ko tu norėtum? O ar žinai ko norėčiau aš? Aš norėčiau pamiršti viską, kas buvo lygi šiol ir pradėti viską iš naujo. Ne apie tave aš čia mielasis, ir ne apie jį, tiesiog apie save apie savo klaidas apie savo gyvenimą. Bet bėda ta, kad nuo praeities neįmanoma pabėgti, ji nuolat tave persekios, o aš net nebandau, aš per daug bijau leisti tau dingti mano praeitie…
O jei nori manęs? Tu turi dar savaitę, vėliau išnyk, tiesiog išnyk arba tapk mano šešėliu…ar sugebėtum mylėti mane tokią? Kokia buvau, kokia esu, kokia būsiu…Abejoju ir nereikia, aš netikiu meilę, šiandien aš netikiu meilę. O kai ja patikėsiu, mylėsiu jau ne tave. Aš išmokau atleist, dabar išmok tu…
Rodyk draugams
O kam man ką nors sakyti, tu tai gali įskaityti, nes žodžiai dažnai sumeluoja, o akys niekada. Nesigailėk manęs, nes apačioje labai sudrumstas vanduo, o paviršiuje bent jau gali pamatyti dangų. O ar tikėjimo būtinai reikia? Ar jis visada atsiranda? Ir žinai ką, aš tikiu, tikiu savimi. Sakai aš akla? O kas atmerks man akis? Ar tu pasiryši tai padaryti? Sakai besielė? Ir kas įpus manyje siela? Ar tai padarytum dėl manęs? Ir man nesvarbu kaip bus po mirties, kartais žmonės per daug galvoja apie mirtį taip užmiršdami gyvenimą. O iš ten dar niekas negrįžo, niekas dar nepasakė kaip viskas yra ten. Ir galbūt aš taip ir nepasieksiu savo tikslo, bet aš žinosiu, kad stengiausi, gal nepadariau visko, kas buvo įmanoma, bet juk visada graušimės, kad padarom per mažai. Ne tiek jau daug gavau gero, kad galėčiau suvirškinti tiek blogo. Ir taip pripažįstu aš nekenčiu atsakomybės, bet tu juk puikiai žinai, kad retai kada nuo jos bėgu. Taip, aš bailė, bet tie, kurie nejaučia baimės niekada nejaus ir džiaugsmo, tą baimę nugalėjus. Ir niekada nedrįsau kaltinti tų, kurie bijo? O ar tu nebijai? Nebijai netekti, nebijai likti viena, visų užmiršta ir niekam nereikalinga? Gerai, aš priimsiu tavo meilę, taip tą kurią gali užmušti, taip tą, kurios išmokiau tavęs pati, tą kuri yra savanaudė. Ir žinai aš nežinau, kas mums liks šios beprotiškos meilės gale? Turbūt neliks nieko, tik sūrios ašaros.
Prašau, išmokyk mane jausmų kalbos, leisk išgirsti, ką jauti ir išgirsk ką jaučiu aš….
Rodyk draugams
Tikroji laimė visada atrodo gan bjauri, palyginus su spalvingais nelaimių vaizdais. Ir, aišku, pastovumas toli gražu ne toks įspūdingas kaip nepastovumas. O patenkintas žmogus niekada nebus toks žavus kaip tas, kuris šauniai kaunasi su nelaimėmis, vaizdingai grumiasi su pagundomis arba griūva parblokštas aistrų ar abejonių.
Laimė niekada nėra didinga.
Jei man duoda, aš priimu, retai kada pasakau “ne”. Aš negaliu žiūrėti į jo kančią, tai mane žudo. O tikėjimas? Tikėjimas neatsiranda iš niekur. Ir taip, aš akla, akla prieš skausmą, akla prieš jo ir savo kančią. O kas yra siela? Pasakyk man, kas esu aš? Prisiminimai yra tai, ko iš mūsų negali atimti niekas, net pats gyvenimas. Ir šį grožį aš išsaugosiu tol, kol jis bus gyvas mano prisiminimuose. O meilė yra tik priemonė tikslui pasiekti, tad ar verta dėl jos paaukoti viską? Aš susikursiu laimę tokią, kuri manęs neskaudins. Tai kodėl tada negalime pasilikti tik gerų jausmų? Kodėl gyvenimas juokiasi iš mūsų ir mūsų jausmų? Aš nieko nebijau, aš tiesiog neketinu daryti to, ko nenoriu, taip aš noriu pabūti savanaude. O likimas tik silpnų žmonių pramanas, savo nesėkmėms pateisinti, bet geriau aš jau kaltinsiu likimą, nei kitus ar save. Pradžia visada būna gražiausia, jos nereikia kurti ji atsiranda savaime. O kokia meilę man siūlai? Ar tą, kurią gali užmušti? Tokios meilės aš nesuprantu. Pabandyk, užmiršk mane. Užmiršk viską, bet tada kas tau liks tavo beprasmio gyvenimo pabaigoje?
ne visada reikia žodžių, kad pasakytum, kas tavo širdį, o aš tikrai norėčiau dar kartą tave išklausyti…
Rodyk draugams
Jei tik tu būtum norėjęs, aš galėjau tau būti gera…jei tik būtum paprašęs, aš tau būčiau atidavus save, jei tik būtum taręs žodį aš dovanočiau tau savo meilę. Jei tik būtum pažvelgęs man į akis ir paprašęs, kad likčiau, aš būčiau ištirpdžiusi savo širdį tavo delnuose. Jei tik tu būtum norėjęs…aš tau būčiau paaukojusi viską. Aš atidaviau pirmąjį įnašą mūsų meilei, sumokėjau tau avansu, bet turbūt avansas buvo pr didelis, tau jo užteko, tu pasiėmiai jį ir išėjai. Tu apgavai. Ir eilinį kartą tu to nenorėjai. Nemeluosiu, kad neskauda, vien tam, kad pasirodyčiau šaltesnė. Aš išrėksiu tau į veidą ir visam pasauliui kaip man skauda. Man atsibodo atrodyti stipriai, man atsibodo būti savanore, aš noriu pabūti auka. Tik palauk, palauk kol sukaupsiu drąsą, kol skausmas sudaužytoj širdy nebesitvers ir tada aš susirasiu tave, kad ir kokiam pasaulio krašte bebūtum. Ir pasalysiu tau “jei tik būtum norėjęs, aš būčiau buvus tau gera…” ir spjausiu tau įveidą, griūsiu po kojomis, verksiu kruvinomis ašaromis, šauksiu kaip man skauda ir kaltinsiu dėl visko tave. Bet palauk, tu tik palauk kol sukaupsiu drąsą….
tu mano širdį perplėšiai pusiau, į pusę, kuri negali be meilės ir pusę, kuri nepripažįsta meilės. Aš noriu išnykti, pavirsti į niekaą, pmiršti tave ir save pamiršti viską…
Rodyk draugams
Tačiau mane tenkina mano beprotiška šlovė ir nesvarbu kokia laikina ji bebūtų ir nesvarbu kaip žemai man tektų kristi. Aš nežinau, kas yra laimė, bet man laimę suteikia jis. Ir ką man daryti jei savo ateitį matau jo akyse ir nesvarbu kokia nesaugi ji būtų, kokia ne užgarantuota? Ir nejau aš kalta, kad netikiu nemačius, kad noriu įsitikinti, kad noriu būti tikra. Ir aš griaunu grožį tam, kad jis liktų amžinai, mano prisiminimuose, neiškreiptas ir ne subjaurotas. Meilė turi teikti laimę o ne skausmą, o jei ji mane pravirkdys tai aš geriau jau nemylėsiu. O “ne” skonį pažįsta visi, gal sunku patikėti, bet jį ir pažinau, todėl išmokau jį ištarti pirma. O gal jausmų man ir nereikia, taip lengviau gyventi, netektų iškęsti keršto, netektų iškęsti neapykantos. O jei norėsiu sugrįžti tiesiog gražiai pasibelsiu ir būsiu išklausyta, nes likimas myli tuos, kurie jo nebijo, o aš nebijau. Aš nekuriu skaudžių istorijų, jos atsiranda pačios. Juk pati sakei, kad liūdnos pabaigos tau patinka, išmokau būti tokia kaip tu. Ir man negalima nieko, ko pati nenorėčiau, pažiūrėk į mane ir pasakyk, kaip manai ar aš noriu mylėti? Ir nejau ketini mane taip greitai pamiršti, juk pati sakei meilė amžina, kaip kokia amžini jausmai…
ir vadinasi dar daug ko man nepasakei…
Rodyk draugams
Aš noriu patirti beprotišką meilės romaną, noriu beprotiškai įsimylėti ir noriu kad tu įsimylėtum mane, aš noriu, kad mudu užmirštume viską pasaulyje ir matytume tik vienas kitą, aš noriu pajusti nežabotą aistrą, aš noriu, kad tu priklausytum man ir noriu…tave greitai palikti ir greitai pamiršti, tol kol tu nepamiršai manęs. Aš noriu prisiminti šį nuotykį kaip nuostabiausią meilės įrodymą, kaip filmą matytą kino teatre, kaip mitą apipintą legendomis…nes aš esu ta kuriai viskas galima. Nes aš galiu sukurti kažką nuostabaus, bet labai greitai sugriauti. Nes aš retai myliu ir dar rečiau verkiu. Nes tu gali mane įskaudinti, bet aš niekada neprisipažinsiu, kad likau sudaužyta širdim ir tu galiausiai grįši. Nes visada bus tų, kurie norės manęs, o aš jiems sakysiu “ne”. Ir aš niekada nepasakysiu jam, kad myliu jį, nes taip aš nemoku mylėt. Aš niekada nieko nesigailėjau ir niekada nieko nesigailėsiu, o jei tu susirasi geresnę palinkėsiu tau sėkmės…ir visgi aš neverksiu, kad niekas nepamatytų mano ašarų, kad niekas nepavogtų mano skausmo, nes jį užrakinsiu gyliai širdyje. Ir kai turėsiu laisvo laiko, pasirūpinsiu, kad niekada manęs nepamirštum. O jeigu visgi pamirši mūsų keliai vistiek susitiks, nes likimas myli mane. Aš sukursiu meilės istoriją, kurios tu niekada nepamirši ir kai man atsibos kuo lengviausiai ją sugriausiu. Taigi aš esu ta, kuriai galima viskas, ar leisis su manim į beprotišką meilės romaną? Leisiu tau pasirinkti pačiam ir niekada tavęs nelaikysiu, bet jei jau sutiksi prisimink, kad daugiau niekada manęs neužmirši….
ar leisis į beprotybę, kartu su manim…
Rodyk draugams
Po šitiek laiko aš vėl išgirdau tavo balsą, po šitiek laiko tu išgirdai manąjį ir mes vėl kalbėjomės, visai kaip anksčiau tik truputi pakeistu tonu, truputi atsargesni, su trupučiu daugiau ironijos ir nematydami vienas kito kaltų akių. Tavo lėkšti pasiteisinimai ir mano arogantiški kaltinimai. O aplinkui liudininkė naktis, jau įgrisusi vienuma, ir guodėjęs vėjas. Aš nežinau ar tu girdėjai mane, aš nežinau ar klausiausi tavęs, man regis mes girdėjome tik patįs savo balsus, per daug bijodami pasakyti, kad vis dar mylim, kad negalim viens be kito. Tik sukaupęs visą drąsą tu pasakei, kad pasiilgai, o aš tylėjau minutę, dvi, tris, penkias ir daugiau tu to nekartojai, nes supratai, kad aš neatsakysiu to paties. Ir nesvarbu, kad tu buvai girtas, nesvarbu, kad galbūt niekada daugiau man neskambinsi, mes taip kalbėjome kelias valandas, neklausydami žodžių, tiesiog mėgaudamiesi vienas kito balsais. Ir nepyk aš nebe pamenu, apie ką mes kalbėjom tik ausyse dar skamba žodžiai “Aš kiekvieną dieną apie tave galvoju, aš taip tavęs pasiilgau” ir dabar nebyliai galiu tau atsakysi “aš taip pat tavęs pasiilgau, pasiilgai beprotiškai, tu nuolatos esi su manimi, mano širdyje, tavo balsas prigęsino manyje pyktį ir pažadino tą beprotišką meilę” tik gaila aš niekada tau to nepasakyčiau garsiai. Jaučiu tavo balsas jau visai apgirto, aš pasakiau, kad man jau laikas, o tu pasakei, kad nenori, kad aš išeičiau, bet aš nebesiklausiau ištariau šaltą “ate” ir padėjau ragelį. Gauta nauja žinutė, ji ne nuo tavęs, ji nuo jo, nuo to, kuriam dabar aš priklausau: “miegi? ; * ”
ir tu man pasakei, kad padovanosi man dvylika rožių, kad tik aš nebe rūkyčiau…bet aš taip noriu parūkyti
Rodyk draugams
NORIU… noriu naujų aukštakulnių, noriu dėmesio iš tavęs ir kitų, noriu laisvės noriu pasigerti, noriu jaustis nepriklausoma, noriu nieko nedaryt, noriu parūkyt, noriu ledų, noriu kad vasara tęstųsi amžinai, noriu būt su tavim,noriu noriu noriu!!!!! Sakoma kai labai nori viskas įmanoma.Bet kodėl tie prakeikti norai taip sunkiai pildosi arba nesipildo visai?! Man tiesiog sekasi, netekau darbo, tad su tokiais finansais apie aukštakulnius galiu tik pasvajot. Tu nuolat užsiėmęs, parašai kartą į dieną, o susitikti nori tada, kada aš to noriu mažiausiai, ačiū, didelis ačiū tau! Man liko tik pora savaičių atsidžiaugti savo laisvę (pabrėžiu - dalina) o išgerti niekas nesiūlo, draugai ir gerbėjai, kas jums gal perkaitot saulėj o gal pamiršot mane?! Nieko nedarymas jau varo iš proto, jį įsivaizdavau šiek tiek kitaip. Mano pilnas pakelis cigarečių sušlapo per lietų, kai gatves apsėmė iki kelių, tiesiog šaunu, nes pinigų naujam pakeliui nesukrapštysiu ir ką jau kalbėti apie ledus. Mano beprotiška vasara milžiniškais šuoliais lekia į pabaigą ir aš bejėgė, kad ją sulaikyčiau. O tu? Tvęs nuolat nėra, o kai esi, tu mane erzini. Taigi man sekasi! Bet visgi aš noriu, kas išpildys mano norus…?
išpildyk mano norus ir aš būsiu tavo!!!!
Rodyk draugams
